sekmadienis, vasario 18, 2007

Po pertraukos

Nugi sveiki gyvi mielieji! :)
Pagaliau rašau. Berods, visas šimtmetis praėjo nuo paskutinės mano rašliavos. Bet gi dabar jau esu atsikračiusi didžiausios paskutiniu metu mane slėgusios girnapusės po kaklu, tai kažkaip lengviau ir kvėpuoti, ir rašyti. Turiu vilties dažniau čia pasirodyti ir su jumis pabendrauti.

Nuo paskutinio įrašo daug kas pas mus pasikeitė. Gavau darbelį ir ramiai sau leidžiu vakarus bei naktis psichiškai neįgaliųjų slaugos namuose. Nors nepasakyčiau, kad tai būtų tikslus apibūdinimas, nes čionykštė vieta nė trupučio neprimena to, ką Lietuvoje vadiname slaugos namais. Tai greičiau tiesiog namai, kur problemų turintiems žmonėms 24 valandas per parą prieinama pagalba. Mano užduotis ten atėjus vakare apsitvarkyti, paruošti jiems vakarinę arbatą su užkandžiais, padėti, jei ko prireikia slaugei, o rytą paduoti pusryčius. Darbas nesunkus ir man patinka. Tiesa, kartais norėtųsi daugiau pamainų, bet visa kita tiesiog liuks.

Kadangi net ir dirbant dienos laisvos, o nedirbant – ir naktys, tai bandau tiesiog lepintis dalykais, kuriems namuose nerasdavau laiko. Nepaisant ilgai kamavusio vertimo, jau perskaičiau trejetą knygų, o dabar tam turiu ir dar daugiau laiko. Šiek tiek bandau grįžti prie kūrybinių parašinėjimų, kurie paskutinius n mėnesių buvo gerokai apleisti. Taip kad buvimas toli nuo namų ir jūsų visų turi savo pliusų, į kuriuos ir bandau susitelkti bei jais džiaugtis. Tuo pačiu mintydama, kaip reikės toliau gyventi, kai jau grįšime. Žinau, kad tikrai nenoriu darbo “nine to five”.

Sausio pabaigoje persikraustėme iš namo, kuriame gyvenome. Chebra ne tik rūkė visur kur papuolė, įskaitant virtuvę (dar nebuvau mačiusi, kad kas maišytų gaminamą maistą vienoj rankoj laikydamas ir samtį, ir cigaretę!!!), panaudotus indus laikydavo kriauklėj po savaitę, plius dar pradėjo piktybiškai triukšmauti dienom, kai Henris tuo tarpu dėl kadrų trūkumo arė po 60 ir daugiau valandų per savaitę, o namuose negalėjo normaliai išilsėti. Žodžiu, ėmėmės skubiai ieškotis naujos gyvenamos vietos. Galiausiai išsikėlėme į atskirą kompaktišką butuką, kuriame patys esame sau šeimininkai (įmetu čia keletą nuotraukų). Namas ramus ir tvarkingas. Tiesa, langai išeina į ganėtinai judrią ir triukšmingą gatvę. Iš pradžių tas truputį trikdė, bet labai greitai ėmiau pastebėti to pliusus. Vienas iš ganėtinai ryškių mano paauglystės prisiminimų – kelionė į kačių parodą Rygoje. Tada apsistojome viešbutyje prie pat geležinkelio stoties. Mūsų kambarys buvo pačiame viršutiniame aukšte, su langais į stotį ir visą eismą aplink ją. Atsimenu, kaip sėdėjau ant plačios palangės atsidariusi langą ir su žavesiu stebėjau apačioje verdantį gyvenimą. Ta akimirka tai ir įsirėžė atmintį. Dabar turiu tokią galimybę kasdien. Tiesa, čia nėra plačių tvirtų palangių,ant kurių galėčiau atsisėsti, bet mėgstu laikas nuo laiko pastebeilyti per langą. Tas kunkuliuojantis gyvenimas čia pat po tavo langu kažkaip ypatingai liečia dūšią. O naktį – jau visai visai vėlai – ta pati gatvė, rodos, absoliučiai persimaino: nė mašinos, nė vieno gyvo žmogaus, nė vieno judespo ar krebštelėjimo – vien tyla ir prieblanda. Žodžiu,man čia patinka :)

Henris šią savaitę gavo neįprastai daug laisvadienių. Vakar pačiupom už uodegos gražią dieną ir išėjom pasivaikščioti iki pajūrio. Deja, fotikas gan greit užsiožiavo ir nuotraukų spėjom padaryti gan mažai, bet akys ir dūšia atsigavo nuo naujų ir neįprastų vaizdų. Pasirinkau šiek tiek kriauklių (tokių, kokių Lietuvoj niekad nebuvau mačiusi), prisijuokėm iš pasilakstyti paleistų šunų (kurių vienas taip entuziastingai gaudė žuvėdrų pulkus, kad jau manėm,jog nebeparplauks iš nemažo nuotolio), pabuvom grynam ore ir šiaip pramankštinom užsėdėtus kaulus. Žodžiu, gyvenimas gražus visur, mielieji:) Tikiuosi, pas jus nemažiau nei pas mane.