CATS’ AID

Vis ruošiuosi prisėst parašyt, o laikas bėga, bėga… Taigi birželio 9 d., gražu saulėtą šeštadienį su Henriu išsiruošėm į ganėtinai smagų renginį – Cats’ Aid Summer Fundraiser Sale. Cats’ Aid yra tokia pelno nesiekianti organizacija Dubline, besirūpinanti katinukais. Prieglaudos nei ofiso neturi, dirba per savanorius, kurie laikinai glaudžia kates savo namuose, tampo pas veterinarus, prižiūri laukinių kačių kolonijas. Dukartper metus jie organizuoja tokias ‘muges’ lėšoms rinkti: žmonės kviečiami atiduoti jiems nebereikalingas knygas, įrašus, šiaip įvairias smulkmenas, iškepti namingių kepinių ir panašiai. O tada toje mugėje viskas parduodama už palyginti nedidelę kainą. Gautos lėšos – katiniukams. Tai radom mes ir pas save keletą atiduodamų šmutkelių bei nukakom pasiryžę išleisti pinigėlių. Ir buvo kur! Henris iškart įsisuko į naminius skanėstus:) , aš – į knygas ir žurnalus apie kates. Plius radom šiaip įvairiausių smulkmenų ir stambmenų. Sudalyvavau loterijoje ir už 3 eurus laimėjau viskio butelį:) Žodžiu, prisipirkom įvairiausių gėrybių, smagiai praleidom laiką kates mėgstančių draugijoje ir laimingi grįžom namo. Jau laukiu pireškalėdinės mugės. Bet prieš tai tikiuosi dar šiek tiek įsitraukti į Cats’ Aid veiklą. Nors ir negaliu laikyt kniauklių šiuose namuose, galiu nuveikti ką nors kitką dėl jų. Ir tuo pačiu pasisemti patirties, kurią vėliau panaudočiau grįžusi namolio. Tik reiks palaukti, kol grįšiu po atostogų.

Mažas katinėlis – didis šviesulėlis

Ketvirtadienį parsinešiau namo mažulytę katytę. Henris jau kurį laiką stebėjo ją darbe: nugirdo baisingai rėkiant darydamas patrulį ir atrado juodą Trupiniuką apleistoje mūrinėje pašiūrėje. Grįždama iš darbo užsukau pažiūrėti. Katinėlis atrodė žvalus ir energingas, pilnu pilvuku, tik labai pasimetęs. Labai knietėjo čiupti ir neštis namo. Bet, neskaitant to, jog pagal nuomos sutartį negalime laikyti jokių gyvūnų, dargi tikėjomės, kad mama kažkur netoliese. Taip ir buvo. Vakare grįžęs darban Henris gerai apžiūrėjo tą pastatą ir gan aukštai, kur turėtų būti palėpė, rado mamą su kitu pypliu. Šiaip ne taip užkėlė mažąją, dargi buvo mamos ne juokais apšnypštas ir kone įbrėžtas. Abu pasidžiaugėme nepaskubėję parsitempti mažylės namo.
Kelias dienas buvo ramu. Kol Džonas, Henrio kolega, vėl neišgirdo pažįstamo rėkimo ir nepaskambino mums. Henris išskubėjo į pagalbą. Mamos nebuvo, o Trupinytė, vos užkelta, ryžtingai žygiavo Henrio link, akivaizdžiai duodama suprasti, kad netrukus vėl nusivels. Teko suvairuoti rankšluostį, kad nebūtų visiškai šalta, ir palikti mažąją apačioje. Kitą dieną Henriui kilo rimti įtarimai, kad mama mažylę apleido. Sutarėme, kad vakare Henris duos man žinią, kai bus atsilikęs svarbiausius darbus, ir aš atlėksiu jos pašerti.
Visa laimė, kad Henris nuėjo į darbą anksčiau pasibūti su Džonu ir dargi susitiko ne įprastoj vietoj, o visai netoli mažosios ‘guolio’. Katinytė buvo jau viena koja mirty: kūnelis vėsus ir taip nenatūraliai sustingęs (matyt vargšė mėginusi kiek pajėgdama eiti), akyse jokios reakcijos. Laimei, papurčius dar išleisdavo kažką panašaus į kniaukimą-kniurkimą. Išlėkiau su buteliu karšto vandens ir skuduru sušildyti. Buvo aišku – nešuosi žvėrelį namo ir mėginu gaivinti. Kas toliau – spręsim vėliau.
Namie šildoma, šeriama ir šnekinama mažylė atkuto. Vos atsigavusi ėmė ropštis iš patalų ir žvalgytis, kur patekusi. Nė už ką nenorėjo būti viena: jei nuleisdavau ant grindų, tai sekiojo mane savo mažais katiniškais žingsneliais kiek išgalėdama.
Netrukom susidraugauti. Į mane žiūrėjo keturių savaičių katytė tokiu žvilgsniu, lyg ji būtų šimtametė ir žinotų visas pasaulio paslaptis. Gal todėl, kad per trumpą amželį jai teko tiek daug iškęsti: paliktai mamos, išsigandusiai, keliskart ritusiai, išbadėjusiai kone sulaukti mirties… O gal ji išties saugojo kokią paslaptį – katinų nesuprasi… :) Labai greit pamilau tą mažutį sulysusį gniužulėlį, kuriai ilgainiui prilipo vardas Trupinytė.
Taip ji pragyveno pas mus tris kitas dienas. Neramino, kad po to pirmojo vakaro daugiau nebevaikštinėjo smalsiai tyrinėdama, tik miegojo, miegojo, miegojo… Vylėmės, kad sušilusi, pasisotinusi ir pasijutusi saugi, ji atsipalaidavo ir mėgina atgauti prarastas jėgas.
Sekmadienį per vakarinį maitinimą netikėtai ėmėm murkti. Pirmąkart per visą tą laiką, kol buvo pas mus. O gal ir pirmąkart gyvenime. Vakarop ėmė šiek tiek judėti, prisiminė turinti visai neprastą balsą. Taip labai mus pradžiugino.
Tik kai naktį atsikėliau eiliniam maitinimui, radau mažylę ir vėl sustingusią, šįkart jau nebegrįžtamai. Sunki buvo naktis. Rytą su Henriu išsiruošėme atgal į ligoninės teritoriją, kad palaidotume Trupinytę ten, kur ji turėjo užaugti ir įdomiai leisti savo katiniškas dieneles. Tik prieš pat atsisveikindama pastebėjau, kokia ramybė šįkart buvo jos veidely. Toji ramybė – vienintelis dalykas, raminantis mane pačią gausybėje neatstojančių minčių, jog buvo galima padaryti daugiau, kad išgelbėtume šią nepaprastą gyvybę.
Ir nors tas mažas žabarėlis pragyveno pas mus vos tris dienas, jaučiausi palaidojusi augintinį, su kuriuo nugyvenau kartu dešimtį metų. Nors vieną kartą išgelbėta iš mirties vėliau vis dėlto pasidavė ir labai bus nuliūdino, nė akimirką nepasigailėjau, kad ji buvo mūsų gyvenime, kad žiūrėjo protingomis akimis, kad murkė, miegojo ant krūtinės, kad suteikė mums tiek daug šilumos. Ir padėjo darkart suvokti, jog katės man – būtina laimės sąlyga. Ačiū, Trupinėli.