ketvirtadienis, lapkričio 16, 2006

Sūris – vieni juokai…

2006-11-14
Na, turiu pastebėt – gyvenam su nuotykiais. Šiandien Henriui į naktinę, tai vakar iki trijų nakties žaidėm monopolį (ligoninėj vienas vyrukas įrašė mums į CD animuotą kompiuterinę monopolio versiją), kad šiandien išmiegotume iki pietų ir mažius ramiai ištemptų naktį. Bet rytą pažadino beldimas į duris. Pasirodo, Kevino draugelis vėl nakvojo pas mus svetainėje (na, čia nieko naujo – neretas reiškinys). Bet esmė tame, kad atsibudęs neberado mobilkės. Pasak jo, telefonas buvęs ant stalo šalia jo, nuskambėjusi žadintuvą išjungė, kad dar truputį pamiegotų. O pamiegojęs – neberado. Pervertė visą kambarį – nėra. Beldžiasi pas mus – mes miegam, nieko nematėm ir negirdėjom. Pats nukentėjusysis teigia girdėjęs, kad apie devintą kažkas kambaryje vaikščiojo (visai nenuostabu, nes tai vienintelis kelias patekti į dušą ar virtuvę). Žodžiu, įtarimas krito ant dviejų viršuje gyvenančių lenkų (kurių vieno aš vis dar nesu akyse mačiusi), mat trečiasis išėjęs gerokai prieš tą įvykį, be to, jis šnekus ir airiams patinka. Iškvietė policiją – po gerų dviejų valandų prisistatė pora uniformuotų moteriškių, tik ką jos gali padaryt?.. Nieko ir nepadarė. Žodžiu, niekas nieko nepešė, vyrukas pasiuto, Kevinas pareiškė ieškosiąs kitos vietos gyventi ir pan. Taip, ko gero, ir nebesužinosim tikrosios telefono istorijos. Bet mes su Henriu nepuolam kaltinti lenkiukų. Jeigu čia tikrai jie pasidarbavo, tai nebuvo labai protinga, nes kiek gi už tą vogtą telefoną gausi, kai čia gali už keliasdešimt eurų naują nusipirkt. Bet gali būti ir taip, kad čia patys airiai inscenizaciją sukūrė, mat šitaip netekus naujo ir apdrausto telefono galima sėkmingai gauti antrą lygiai tokį pat – o juk visi įrodymai, kad pavogtas: ir šaršalą namie pakėlė, ir policiją iškvietė. Na, o vakare svetainėje Kevinas jau sėdėjo su kitais draugais, o viršuje, kur jo kambarys tiesiog greta tų įtariamųjų lenkiukų, jo durys buvo ne tik kad neužrakintos, bet tiesiog paliktos atidarytos. Taip kad sūris, kai pagalvoji, vieni niekai.

Na, šiaip tai perdaug nesiardydami vis žvalgomės kitos vietos gyventi. Šiandien buvom nuėję pažiūrėt vieno kambario nedideliam spalvingam namuke. Šiaip atrodė visai neblogai, bet neturėjom progos nuspręsti, ar jis mums tinka, nes kaip tik prieš mus jau buvo atėjęs vienas vyrukas, kuriam mūsų atėjimas padėjo apsispręsti, kad to kambario jis nori. Labai neprieštaravom :) Tiesa, vietelė atrodė nebloga, nors ir kiek toliau nuo centro, nei dabartinė. Ten viską aprodė tokis bendraujantis nedidukas indas ar pakistanietis Višal. Kažkaip visai norėčiau pamėgint pagyvent drauge su kokios nors rytų šalies atstovu – visai įdomi patirtis turėtų būt. Na, bet matysim, kur ir su kuo čia mes atsidursim.

Sekmadienį su Henriu buvom išėję pasivaikščioti į kitą Dublino dalį, kurioje aš dar nebuvusi, kitapus Liffey upės. Ten kiek paėjėjus prasideda visai kitoks miestas, visa architektūra kaip kokioj Amerikoj ar kur, labai įdomus jausmas. Ir labai daug žalumos. O šiuo metu ir prikritusių geltonų lapų – taip ir ėjom nurimusiom sekmadienio gatvėm, brisdami per geltonų lapų jūrą ir kartkartėmis prasilenkdami su vienu kitu žmogumi. Gaila tik, kad pakeliui tiek fotkinau, kad tą rajoną pasiekus fotiko baterijos atsisakė veikti, tai neturiu ką parodyti. Na, bet sudėjau kitas nuotraukas, kurias spėjau iki to padaryti.

ketvirtadienis, lapkričio 09, 2006

Sūrvagiai

Na va, antradienis baigtas. Parašysiu porą sakinių ir eisiu miegot.
Vakar vis dėlto susipažinau su vienu mūsų namo gyventoju – airiuku Kevinu (nors pagal rūkymo tempus labiau tiktų vadinti jį Kaminu…) Prieš einant į Henrio ligoninę vakarienės įsiroviau į svetainę ir radau jį ten betraukiantį dūmą. Henris sako, kad jam vos per 20, nors man jis atrodo vyresnis. Tokis nelabai simpatiškas. Kitų vis dar nemačiau.

Tiesa, dar prieš tai Henriui miegant išsiruošiau į virtuvę arbatos. Elektrinis virdulys nepasirodė patikimas, mat jo snapelis nuterliotas kažkuo juodu. O kai šalia padėta peleninė, tai nori nenori peršasi mintis, kad į jį gesintos cigaretės. Nutariau pasinaudot dujine, tai pirštai beveik ir prilipo prie to daikto, kuriuo dujos atsukamos (įdomu, kaip jis vadinasi). Na, bet kadangi degtukų vis tiek neradau, tai vis tiek teko pasinaudot arbatiniu, tik užvirus vandeniui nuimt dangtį ir pilti per šoną. Turiu pastebėt, kad virtuvė kol kas man mažiausiai patinka šiame name, nors ji bent naudojama, ko nepasakysi apie tą, kuri buvo ankstesnėje Henrio gyvenamojoje vietoje.

Vakare atvažiavo ir namo šeimininkas Martinas – susirinkt nuomos, kurios man Henris nepaliko :) Bet nieko, užsuko šiandien ir atsiėmė, no problem.

Šiandien buvau suplanavus kaip ir vakar kilti apie aštuonias, kai Henris grįš iš darbo, ir šauti į internetą. Ale vakar susivėlinau nueit miegot, tai šįryt išparpiau iki dvylikos… Pabudau ne juokais išalkus. Dar nepakilus svajojau, kaip pasidarysiu sumuštinį su Brie sūriu ir pasigardžiuodama užgersiu žalia arbata. Ale laukė didžiulis nusivylimas – nusliūkinus iki virtuvės, sūrio šaldytuve nebebuvo!!! Užtat svetainėje (ji vienoj patalpoj su virtuve ir valgomuoju) paslikas gulėjo kokis tai tipas. Anas dar vakar iš vakaro atėjo pas Keviną. Surankioję galus su Henriu padarėm išvadą, kad kažkuris iš jų greičiausiai ir nudžiovė mūsų sūrį užkandai bevakarojant. Bėda tame, kad Henris šaldytuvais nesinaudojo, kol manęs nebuvo, tad nežino, kokia ten tvarka. Gal pasidėjo į svetimą lentyną ar ką. Ale vis tiek negražu svetimus sūrius vogt… Bo nuskriaustiesiems paskui tenka pusryčiams jogurtą su sausainiais šlemšt. Šiaip visai nieko, tik būtent tą rytą visai nenorėjau saldžių pusryčių ir vos prabudusi svajojau apie čili skonio BRIE.

Lenkų vis dar nemačiau. Vieną mėginau “pagaut”,bet jis greit spruko kambarin ir užsidarė :))))) Jei rimtai, tai nematė, kad ateinu, o brautis tai nenorėjau. Na, yra šansų, kad anksčiau ar vėliau vis tiek susitiksim :)

Šiąnakt Henris atidirba paskutinę pamainą ir tada turės porą laisvų dienų, tai biškelį pasivalkiosim po miestą ir šiaip daugiau pabūsim kartu.
Geros visiems dienos ;)

antradienis, lapkričio 07, 2006

pirmieji dubliniski ispudziai /ner liet. klaviaturos/

Na va, prisėdau aprašyti pirmųjų savo įspūdžių svečiam mieste, kuris privalės kuriam lakui tapti mano namais.

Atskridau naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Pirmąkart skridau iš Palangos ir, turiu pripažinti, buvo šiek tiek nejauku: mažas oro uostas, vidurys nakties (numatyta skrydžio pradžia 23.25), tikrinimas irgi kažkoks menkas. Na bet nieko, nuskridau sveika gyva. Tiesa, skrydžio metu oras lėktuve buvo stebėtinai sausas, ir man nuo jo ėmė perštėti gerklę bei slėgti plaučius, tad teko pirkti karštos makaronų sriubos (mat tiek ji, tiek arbata kainavo po 5 Lt, o mokėti tiek už arbatą pasirodė per daug). Po trijų valandų skrydžio nusileidom Dublino oro uoste, kur viskas jau įprasta: pasų kontrolė, bagažas ir keliauju į salę, kur akimis ieškau Henrio. Taksi papuolė visas mikroautobusas, bet ramia sąžine vežė mus du, nors dar buvo vietų kokiems šešiems žmonėms tikrai. Tą vakarą nuėjom miegot ketvirtą valandą Dublino laiku, kai Lietuvoje jau buvo šešios ryto.

Sekmadienį žadėjau ilgai miegoti, bet dešimtą akys pačios prasimerkė ir visi miegai dingo – ‘eksaitmentas’ visgi :) Nuėjom į Henrio ligoninę papietauti ir šablinom miestan. Turėjau atidžiai stebėti, kur einam, nes dabar jau pačiai reiks kelius atsiminti. Netoli mūsų esančiame stadione vyko turbūt geiliko (čia jųjų vietinis žaidimas toks) rungtynės, tad iš centro į mūsų pusę plūdo minios žaliai oranžinių sirgalių. Henris jau buvo besukąs į kitą kelią, ale užsisakiau eiti būtent tuoju – smagu buvo pajaust visą tą šurmulį ir jaudulį, stebėt airišką kasdienybę ir vienodom spalvom išsipuošusius labai skirtingus žmones. Tiesa, teko matyti keletą Australijos vėliavų, tai padarėm išvadą, kad rungtynės prieš australus. Ale gi tas geilikas grynai airiškas žaidimas, pasauly daugiau nelabai kas jį žino. Bet Henris tikino, kad tokio lygio fulės mačas tikrai vyktų kitam stadione, tad gal ir australai žaidžia geiliką…

Centre Henris parodė porą dėmesio vertų interneto kavinių, kuriuose dabar būsiu dažnas svečias, apėjome kelias parduotuves, nupirkome specialią ‘štučką’, kad galėčiau savo kompą įjungti į rozetę (mat tos pas juos trišakės, tai mūsų kištukai paprastai nelenda). Tiesa, vienoj pardėj radau tokį minkštą pliušinį juodai baltą katiną, kurį paglosčius jis ima MURKTI!!!! Nugi suskydau baisingai!… Bet nepirkom. Parvesti mudu iš centro reikėjo man. Kadangi tais keliais šablinom ir praėjusiais mano vizitais Dubline, tai suabejojau tik vieną kartą. Vakarieniavom vėlgi Henrio ligoninėj. Tada namo, pasitrynėm truputį ir Henris išėjo į naktinę, taigi likau viena. Kadangi visų kitų mūsų namo gyventojų kambariai antrame aukšte, o mes gyvename pirmame, kur taip pat yra svetainė, virtuvė bei dušas ir tulikas, tai nieko taip ir nesutikau. Henris minėjo, kad tik airiukas mėgsta kartais pasėdėt svetainėj su kokiu draugu, o trys lenkai paprastai laikosi savo kambariuose. Panašiai ir mes, nes bent jau man mūsų kambarys jaukesnis už svetainę, kurioje baldai gerokai aptriušę, o vyriokai dar ir parūkyti joje mėgsta.
Šįryt aštuntą iš darbo grįžo Henris – keistas jausmas :). Truputį pasivarčiau su juo ir kilau. Jam reikėjo išsimiegot prieš kitą pamainą, o man – pirmąkart pačiai vienai keliaut į miestą. Nusitvėriau žemėlapį, fotiką ir iškeliavau. Diena pasakiškai giedra ir saulėta, tad buvo visai smagu. Internete prasėdėjau porą valandų, bet laikas tiesiog ištirpo, nespėjau nei laiškų į Lietuvą parašyt, nei dėl darbo kam CV nusiųst, tik susirinkau mane dominančius skelbimus ir tiek. Gerai, kad atsivežiau savo kompą, tai dabar ir rašinėju, kol Henris miega. Po neto apsilankiau maisto turgelyje, apsiprekinau LIDL’e /už 3 litrus sulčių, 1,5 kg jogurto, 4 pakelius ‘lapšos’, skardinę tuno savo sultyse ir indelį konservuotų kukurūzų atidaviau 6,99 euro – man visai patiko/ ir patraukiau atgal. Nuo svorio paskaudo pečius (mat kuprinę prigrūdau tiek, kad išnaudojau turbūt kiekvieną jos tūrio centimetrą), bet grįžau greit ir visai smagiai. Mano žingsniu nuo namų iki centro pusvalandis. Henris be manęs, aišku, nulekia šį atstumą daug greičiau, bet nieko, pratinsim jį vaikščiot normaliai.

Šiaip tai kažkaip pastebėjau, kad Dublinas labai jau šiukšlinas, kas ne visai gražu. Užtat man vis dar patinka visai kitokia šito miesto architektūra. Be to, čia laba daug įvairių žmonių ir ta įvairovė taip pat graži.

Ryt dieną Henris vėl miegos, o naktį dirbs, tad daugiausiai tvarkysiuos savo reikaliukus. O trečiadienis jam laisvadienis, tad, jei tuo metu dar nebūsiu sutarusi dėl jokių pokalbių dėl darbo, drauge šausime į miestą.

Na o NUOTRAUKAS rasite www.fotki.com/hrdubline ;)

trečiadienis, lapkričio 01, 2006

3 dienos, 3 naktys


Būtent tiek liko iki skrydžio pas mano mylimą. Vos trejetas parų, magiškų kaip pasakoje... O už trijų dienų ir trijų naktų sienos - kažkas naujo, nepatirto, kvepiančio jaudinančiu nepažintumo virpuliu... Ir baugu, ir džiugu. Galimybė atrasti, pažinti, mokytis, nusivilti, patirti ir... dalintis!
3 dienos, 3 naktys...