Sūrvagiai

Na va, antradienis baigtas. Parašysiu porą sakinių ir eisiu miegot.
Vakar vis dėlto susipažinau su vienu mūsų namo gyventoju – airiuku Kevinu (nors pagal rūkymo tempus labiau tiktų vadinti jį Kaminu…) Prieš einant į Henrio ligoninę vakarienės įsiroviau į svetainę ir radau jį ten betraukiantį dūmą. Henris sako, kad jam vos per 20, nors man jis atrodo vyresnis. Tokis nelabai simpatiškas. Kitų vis dar nemačiau.

Tiesa, dar prieš tai Henriui miegant išsiruošiau į virtuvę arbatos. Elektrinis virdulys nepasirodė patikimas, mat jo snapelis nuterliotas kažkuo juodu. O kai šalia padėta peleninė, tai nori nenori peršasi mintis, kad į jį gesintos cigaretės. Nutariau pasinaudot dujine, tai pirštai beveik ir prilipo prie to daikto, kuriuo dujos atsukamos (įdomu, kaip jis vadinasi). Na, bet kadangi degtukų vis tiek neradau, tai vis tiek teko pasinaudot arbatiniu, tik užvirus vandeniui nuimt dangtį ir pilti per šoną. Turiu pastebėt, kad virtuvė kol kas man mažiausiai patinka šiame name, nors ji bent naudojama, ko nepasakysi apie tą, kuri buvo ankstesnėje Henrio gyvenamojoje vietoje.

Vakare atvažiavo ir namo šeimininkas Martinas – susirinkt nuomos, kurios man Henris nepaliko :) Bet nieko, užsuko šiandien ir atsiėmė, no problem.

Šiandien buvau suplanavus kaip ir vakar kilti apie aštuonias, kai Henris grįš iš darbo, ir šauti į internetą. Ale vakar susivėlinau nueit miegot, tai šįryt išparpiau iki dvylikos… Pabudau ne juokais išalkus. Dar nepakilus svajojau, kaip pasidarysiu sumuštinį su Brie sūriu ir pasigardžiuodama užgersiu žalia arbata. Ale laukė didžiulis nusivylimas – nusliūkinus iki virtuvės, sūrio šaldytuve nebebuvo!!! Užtat svetainėje (ji vienoj patalpoj su virtuve ir valgomuoju) paslikas gulėjo kokis tai tipas. Anas dar vakar iš vakaro atėjo pas Keviną. Surankioję galus su Henriu padarėm išvadą, kad kažkuris iš jų greičiausiai ir nudžiovė mūsų sūrį užkandai bevakarojant. Bėda tame, kad Henris šaldytuvais nesinaudojo, kol manęs nebuvo, tad nežino, kokia ten tvarka. Gal pasidėjo į svetimą lentyną ar ką. Ale vis tiek negražu svetimus sūrius vogt… Bo nuskriaustiesiems paskui tenka pusryčiams jogurtą su sausainiais šlemšt. Šiaip visai nieko, tik būtent tą rytą visai nenorėjau saldžių pusryčių ir vos prabudusi svajojau apie čili skonio BRIE.

Lenkų vis dar nemačiau. Vieną mėginau “pagaut”,bet jis greit spruko kambarin ir užsidarė :))))) Jei rimtai, tai nematė, kad ateinu, o brautis tai nenorėjau. Na, yra šansų, kad anksčiau ar vėliau vis tiek susitiksim :)

Šiąnakt Henris atidirba paskutinę pamainą ir tada turės porą laisvų dienų, tai biškelį pasivalkiosim po miestą ir šiaip daugiau pabūsim kartu.
Geros visiems dienos ;)