Sūris – vieni juokai…

2006-11-14
Na, turiu pastebėt – gyvenam su nuotykiais. Šiandien Henriui į naktinę, tai vakar iki trijų nakties žaidėm monopolį (ligoninėj vienas vyrukas įrašė mums į CD animuotą kompiuterinę monopolio versiją), kad šiandien išmiegotume iki pietų ir mažius ramiai ištemptų naktį. Bet rytą pažadino beldimas į duris. Pasirodo, Kevino draugelis vėl nakvojo pas mus svetainėje (na, čia nieko naujo – neretas reiškinys). Bet esmė tame, kad atsibudęs neberado mobilkės. Pasak jo, telefonas buvęs ant stalo šalia jo, nuskambėjusi žadintuvą išjungė, kad dar truputį pamiegotų. O pamiegojęs – neberado. Pervertė visą kambarį – nėra. Beldžiasi pas mus – mes miegam, nieko nematėm ir negirdėjom. Pats nukentėjusysis teigia girdėjęs, kad apie devintą kažkas kambaryje vaikščiojo (visai nenuostabu, nes tai vienintelis kelias patekti į dušą ar virtuvę). Žodžiu, įtarimas krito ant dviejų viršuje gyvenančių lenkų (kurių vieno aš vis dar nesu akyse mačiusi), mat trečiasis išėjęs gerokai prieš tą įvykį, be to, jis šnekus ir airiams patinka. Iškvietė policiją – po gerų dviejų valandų prisistatė pora uniformuotų moteriškių, tik ką jos gali padaryt?.. Nieko ir nepadarė. Žodžiu, niekas nieko nepešė, vyrukas pasiuto, Kevinas pareiškė ieškosiąs kitos vietos gyventi ir pan. Taip, ko gero, ir nebesužinosim tikrosios telefono istorijos. Bet mes su Henriu nepuolam kaltinti lenkiukų. Jeigu čia tikrai jie pasidarbavo, tai nebuvo labai protinga, nes kiek gi už tą vogtą telefoną gausi, kai čia gali už keliasdešimt eurų naują nusipirkt. Bet gali būti ir taip, kad čia patys airiai inscenizaciją sukūrė, mat šitaip netekus naujo ir apdrausto telefono galima sėkmingai gauti antrą lygiai tokį pat – o juk visi įrodymai, kad pavogtas: ir šaršalą namie pakėlė, ir policiją iškvietė. Na, o vakare svetainėje Kevinas jau sėdėjo su kitais draugais, o viršuje, kur jo kambarys tiesiog greta tų įtariamųjų lenkiukų, jo durys buvo ne tik kad neužrakintos, bet tiesiog paliktos atidarytos. Taip kad sūris, kai pagalvoji, vieni niekai.

Na, šiaip tai perdaug nesiardydami vis žvalgomės kitos vietos gyventi. Šiandien buvom nuėję pažiūrėt vieno kambario nedideliam spalvingam namuke. Šiaip atrodė visai neblogai, bet neturėjom progos nuspręsti, ar jis mums tinka, nes kaip tik prieš mus jau buvo atėjęs vienas vyrukas, kuriam mūsų atėjimas padėjo apsispręsti, kad to kambario jis nori. Labai neprieštaravom :) Tiesa, vietelė atrodė nebloga, nors ir kiek toliau nuo centro, nei dabartinė. Ten viską aprodė tokis bendraujantis nedidukas indas ar pakistanietis Višal. Kažkaip visai norėčiau pamėgint pagyvent drauge su kokios nors rytų šalies atstovu – visai įdomi patirtis turėtų būt. Na, bet matysim, kur ir su kuo čia mes atsidursim.

Sekmadienį su Henriu buvom išėję pasivaikščioti į kitą Dublino dalį, kurioje aš dar nebuvusi, kitapus Liffey upės. Ten kiek paėjėjus prasideda visai kitoks miestas, visa architektūra kaip kokioj Amerikoj ar kur, labai įdomus jausmas. Ir labai daug žalumos. O šiuo metu ir prikritusių geltonų lapų – taip ir ėjom nurimusiom sekmadienio gatvėm, brisdami per geltonų lapų jūrą ir kartkartėmis prasilenkdami su vienu kitu žmogumi. Gaila tik, kad pakeliui tiek fotkinau, kad tą rajoną pasiekus fotiko baterijos atsisakė veikti, tai neturiu ką parodyti. Na, bet sudėjau kitas nuotraukas, kurias spėjau iki to padaryti.