pirmieji dubliniski ispudziai /ner liet. klaviaturos/

Na va, prisėdau aprašyti pirmųjų savo įspūdžių svečiam mieste, kuris privalės kuriam lakui tapti mano namais.

Atskridau naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Pirmąkart skridau iš Palangos ir, turiu pripažinti, buvo šiek tiek nejauku: mažas oro uostas, vidurys nakties (numatyta skrydžio pradžia 23.25), tikrinimas irgi kažkoks menkas. Na bet nieko, nuskridau sveika gyva. Tiesa, skrydžio metu oras lėktuve buvo stebėtinai sausas, ir man nuo jo ėmė perštėti gerklę bei slėgti plaučius, tad teko pirkti karštos makaronų sriubos (mat tiek ji, tiek arbata kainavo po 5 Lt, o mokėti tiek už arbatą pasirodė per daug). Po trijų valandų skrydžio nusileidom Dublino oro uoste, kur viskas jau įprasta: pasų kontrolė, bagažas ir keliauju į salę, kur akimis ieškau Henrio. Taksi papuolė visas mikroautobusas, bet ramia sąžine vežė mus du, nors dar buvo vietų kokiems šešiems žmonėms tikrai. Tą vakarą nuėjom miegot ketvirtą valandą Dublino laiku, kai Lietuvoje jau buvo šešios ryto.

Sekmadienį žadėjau ilgai miegoti, bet dešimtą akys pačios prasimerkė ir visi miegai dingo – ‘eksaitmentas’ visgi :) Nuėjom į Henrio ligoninę papietauti ir šablinom miestan. Turėjau atidžiai stebėti, kur einam, nes dabar jau pačiai reiks kelius atsiminti. Netoli mūsų esančiame stadione vyko turbūt geiliko (čia jųjų vietinis žaidimas toks) rungtynės, tad iš centro į mūsų pusę plūdo minios žaliai oranžinių sirgalių. Henris jau buvo besukąs į kitą kelią, ale užsisakiau eiti būtent tuoju – smagu buvo pajaust visą tą šurmulį ir jaudulį, stebėt airišką kasdienybę ir vienodom spalvom išsipuošusius labai skirtingus žmones. Tiesa, teko matyti keletą Australijos vėliavų, tai padarėm išvadą, kad rungtynės prieš australus. Ale gi tas geilikas grynai airiškas žaidimas, pasauly daugiau nelabai kas jį žino. Bet Henris tikino, kad tokio lygio fulės mačas tikrai vyktų kitam stadione, tad gal ir australai žaidžia geiliką…

Centre Henris parodė porą dėmesio vertų interneto kavinių, kuriuose dabar būsiu dažnas svečias, apėjome kelias parduotuves, nupirkome specialią ‘štučką’, kad galėčiau savo kompą įjungti į rozetę (mat tos pas juos trišakės, tai mūsų kištukai paprastai nelenda). Tiesa, vienoj pardėj radau tokį minkštą pliušinį juodai baltą katiną, kurį paglosčius jis ima MURKTI!!!! Nugi suskydau baisingai!… Bet nepirkom. Parvesti mudu iš centro reikėjo man. Kadangi tais keliais šablinom ir praėjusiais mano vizitais Dubline, tai suabejojau tik vieną kartą. Vakarieniavom vėlgi Henrio ligoninėj. Tada namo, pasitrynėm truputį ir Henris išėjo į naktinę, taigi likau viena. Kadangi visų kitų mūsų namo gyventojų kambariai antrame aukšte, o mes gyvename pirmame, kur taip pat yra svetainė, virtuvė bei dušas ir tulikas, tai nieko taip ir nesutikau. Henris minėjo, kad tik airiukas mėgsta kartais pasėdėt svetainėj su kokiu draugu, o trys lenkai paprastai laikosi savo kambariuose. Panašiai ir mes, nes bent jau man mūsų kambarys jaukesnis už svetainę, kurioje baldai gerokai aptriušę, o vyriokai dar ir parūkyti joje mėgsta.
Šįryt aštuntą iš darbo grįžo Henris – keistas jausmas :). Truputį pasivarčiau su juo ir kilau. Jam reikėjo išsimiegot prieš kitą pamainą, o man – pirmąkart pačiai vienai keliaut į miestą. Nusitvėriau žemėlapį, fotiką ir iškeliavau. Diena pasakiškai giedra ir saulėta, tad buvo visai smagu. Internete prasėdėjau porą valandų, bet laikas tiesiog ištirpo, nespėjau nei laiškų į Lietuvą parašyt, nei dėl darbo kam CV nusiųst, tik susirinkau mane dominančius skelbimus ir tiek. Gerai, kad atsivežiau savo kompą, tai dabar ir rašinėju, kol Henris miega. Po neto apsilankiau maisto turgelyje, apsiprekinau LIDL’e /už 3 litrus sulčių, 1,5 kg jogurto, 4 pakelius ‘lapšos’, skardinę tuno savo sultyse ir indelį konservuotų kukurūzų atidaviau 6,99 euro – man visai patiko/ ir patraukiau atgal. Nuo svorio paskaudo pečius (mat kuprinę prigrūdau tiek, kad išnaudojau turbūt kiekvieną jos tūrio centimetrą), bet grįžau greit ir visai smagiai. Mano žingsniu nuo namų iki centro pusvalandis. Henris be manęs, aišku, nulekia šį atstumą daug greičiau, bet nieko, pratinsim jį vaikščiot normaliai.

Šiaip tai kažkaip pastebėjau, kad Dublinas labai jau šiukšlinas, kas ne visai gražu. Užtat man vis dar patinka visai kitokia šito miesto architektūra. Be to, čia laba daug įvairių žmonių ir ta įvairovė taip pat graži.

Ryt dieną Henris vėl miegos, o naktį dirbs, tad daugiausiai tvarkysiuos savo reikaliukus. O trečiadienis jam laisvadienis, tad, jei tuo metu dar nebūsiu sutarusi dėl jokių pokalbių dėl darbo, drauge šausime į miestą.

Na o NUOTRAUKAS rasite www.fotki.com/hrdubline ;)