trumpa atostoginė rašliavėlė

Ech, jau liepos pabaiga. Jau trys savaitės praskriejo Lietuvėlėj. Oru ji mūsų, sugrįžėlių, nelepino, bet vis tiek laikas lekia visai šauniai, neskaitant vieno kito niekam tikusio epizodo. Bet gal ir jų reikia.
Turim dar savaitėlę. Lygiai už septynių dienų šiuo metu būsim kažkur pakeliui į sostinę, į oro uostą. Keista bus grįžt, airiškas gyvenimas dabar atrodo toks nerealus, tolimas. Lyg sapnas, lyg įsivaizdavimas. Bet greit jis vėl bus kasdienybė :)
Kol kas mėginu atsidžiaugt likusiu laiku su katiniukais ir žmogeliukais, dar vieną kitą darbelį namuose atsilikt. O tada vėl lauks laiškų rašymas iš Dublino.



P.S. Dar prieš atostogas pabuvojom su Henriu poroj koncertų, gal grįžusi prisiruošiu aprašyt.

CATS’ AID

Vis ruošiuosi prisėst parašyt, o laikas bėga, bėga… Taigi birželio 9 d., gražu saulėtą šeštadienį su Henriu išsiruošėm į ganėtinai smagų renginį – Cats’ Aid Summer Fundraiser Sale. Cats’ Aid yra tokia pelno nesiekianti organizacija Dubline, besirūpinanti katinukais. Prieglaudos nei ofiso neturi, dirba per savanorius, kurie laikinai glaudžia kates savo namuose, tampo pas veterinarus, prižiūri laukinių kačių kolonijas. Dukartper metus jie organizuoja tokias ‘muges’ lėšoms rinkti: žmonės kviečiami atiduoti jiems nebereikalingas knygas, įrašus, šiaip įvairias smulkmenas, iškepti namingių kepinių ir panašiai. O tada toje mugėje viskas parduodama už palyginti nedidelę kainą. Gautos lėšos – katiniukams. Tai radom mes ir pas save keletą atiduodamų šmutkelių bei nukakom pasiryžę išleisti pinigėlių. Ir buvo kur! Henris iškart įsisuko į naminius skanėstus:) , aš – į knygas ir žurnalus apie kates. Plius radom šiaip įvairiausių smulkmenų ir stambmenų. Sudalyvavau loterijoje ir už 3 eurus laimėjau viskio butelį:) Žodžiu, prisipirkom įvairiausių gėrybių, smagiai praleidom laiką kates mėgstančių draugijoje ir laimingi grįžom namo. Jau laukiu pireškalėdinės mugės. Bet prieš tai tikiuosi dar šiek tiek įsitraukti į Cats’ Aid veiklą. Nors ir negaliu laikyt kniauklių šiuose namuose, galiu nuveikti ką nors kitką dėl jų. Ir tuo pačiu pasisemti patirties, kurią vėliau panaudočiau grįžusi namolio. Tik reiks palaukti, kol grįšiu po atostogų.

Mažas katinėlis – didis šviesulėlis

Ketvirtadienį parsinešiau namo mažulytę katytę. Henris jau kurį laiką stebėjo ją darbe: nugirdo baisingai rėkiant darydamas patrulį ir atrado juodą Trupiniuką apleistoje mūrinėje pašiūrėje. Grįždama iš darbo užsukau pažiūrėti. Katinėlis atrodė žvalus ir energingas, pilnu pilvuku, tik labai pasimetęs. Labai knietėjo čiupti ir neštis namo. Bet, neskaitant to, jog pagal nuomos sutartį negalime laikyti jokių gyvūnų, dargi tikėjomės, kad mama kažkur netoliese. Taip ir buvo. Vakare grįžęs darban Henris gerai apžiūrėjo tą pastatą ir gan aukštai, kur turėtų būti palėpė, rado mamą su kitu pypliu. Šiaip ne taip užkėlė mažąją, dargi buvo mamos ne juokais apšnypštas ir kone įbrėžtas. Abu pasidžiaugėme nepaskubėję parsitempti mažylės namo.
Kelias dienas buvo ramu. Kol Džonas, Henrio kolega, vėl neišgirdo pažįstamo rėkimo ir nepaskambino mums. Henris išskubėjo į pagalbą. Mamos nebuvo, o Trupinytė, vos užkelta, ryžtingai žygiavo Henrio link, akivaizdžiai duodama suprasti, kad netrukus vėl nusivels. Teko suvairuoti rankšluostį, kad nebūtų visiškai šalta, ir palikti mažąją apačioje. Kitą dieną Henriui kilo rimti įtarimai, kad mama mažylę apleido. Sutarėme, kad vakare Henris duos man žinią, kai bus atsilikęs svarbiausius darbus, ir aš atlėksiu jos pašerti.
Visa laimė, kad Henris nuėjo į darbą anksčiau pasibūti su Džonu ir dargi susitiko ne įprastoj vietoj, o visai netoli mažosios ‘guolio’. Katinytė buvo jau viena koja mirty: kūnelis vėsus ir taip nenatūraliai sustingęs (matyt vargšė mėginusi kiek pajėgdama eiti), akyse jokios reakcijos. Laimei, papurčius dar išleisdavo kažką panašaus į kniaukimą-kniurkimą. Išlėkiau su buteliu karšto vandens ir skuduru sušildyti. Buvo aišku – nešuosi žvėrelį namo ir mėginu gaivinti. Kas toliau – spręsim vėliau.
Namie šildoma, šeriama ir šnekinama mažylė atkuto. Vos atsigavusi ėmė ropštis iš patalų ir žvalgytis, kur patekusi. Nė už ką nenorėjo būti viena: jei nuleisdavau ant grindų, tai sekiojo mane savo mažais katiniškais žingsneliais kiek išgalėdama.
Netrukom susidraugauti. Į mane žiūrėjo keturių savaičių katytė tokiu žvilgsniu, lyg ji būtų šimtametė ir žinotų visas pasaulio paslaptis. Gal todėl, kad per trumpą amželį jai teko tiek daug iškęsti: paliktai mamos, išsigandusiai, keliskart ritusiai, išbadėjusiai kone sulaukti mirties… O gal ji išties saugojo kokią paslaptį – katinų nesuprasi… :) Labai greit pamilau tą mažutį sulysusį gniužulėlį, kuriai ilgainiui prilipo vardas Trupinytė.
Taip ji pragyveno pas mus tris kitas dienas. Neramino, kad po to pirmojo vakaro daugiau nebevaikštinėjo smalsiai tyrinėdama, tik miegojo, miegojo, miegojo… Vylėmės, kad sušilusi, pasisotinusi ir pasijutusi saugi, ji atsipalaidavo ir mėgina atgauti prarastas jėgas.
Sekmadienį per vakarinį maitinimą netikėtai ėmėm murkti. Pirmąkart per visą tą laiką, kol buvo pas mus. O gal ir pirmąkart gyvenime. Vakarop ėmė šiek tiek judėti, prisiminė turinti visai neprastą balsą. Taip labai mus pradžiugino.
Tik kai naktį atsikėliau eiliniam maitinimui, radau mažylę ir vėl sustingusią, šįkart jau nebegrįžtamai. Sunki buvo naktis. Rytą su Henriu išsiruošėme atgal į ligoninės teritoriją, kad palaidotume Trupinytę ten, kur ji turėjo užaugti ir įdomiai leisti savo katiniškas dieneles. Tik prieš pat atsisveikindama pastebėjau, kokia ramybė šįkart buvo jos veidely. Toji ramybė – vienintelis dalykas, raminantis mane pačią gausybėje neatstojančių minčių, jog buvo galima padaryti daugiau, kad išgelbėtume šią nepaprastą gyvybę.
Ir nors tas mažas žabarėlis pragyveno pas mus vos tris dienas, jaučiausi palaidojusi augintinį, su kuriuo nugyvenau kartu dešimtį metų. Nors vieną kartą išgelbėta iš mirties vėliau vis dėlto pasidavė ir labai bus nuliūdino, nė akimirką nepasigailėjau, kad ji buvo mūsų gyvenime, kad žiūrėjo protingomis akimis, kad murkė, miegojo ant krūtinės, kad suteikė mums tiek daug šilumos. Ir padėjo darkart suvokti, jog katės man – būtina laimės sąlyga. Ačiū, Trupinėli.

Grįžau

Ankstyvą Velykų rytą – į Lietuvą. Buvo visai smagu :) Maniau, kad tos dvylika dienų pralėks akimirksniu. Iš dalies taip ir buvo, bet tuo pačiu išvykau su jausmu, kad per tokį trumpą laiką nuveikta išties nemažai. Ačiū visiems, kurie radot laiko pasimatyti ir pasėdėti nors akimirką.

Balandžio 20 – atgal į Dubliną. Kuris pasitiko mane neįtikėtina žalios atspalvių gausa ir vienas už kitą intensyviau žydinčiais medžiais. Berželis pakeliui į darbą, kuri palikau dailiai sprogstančiais lapeliais, grįžus buvo pasipuošęs jau visai neprasta marška. Parskridau kone į pačia vasarą. Tiesą sakant, Henris man vis įrodinėja, kad airių supratimu vasara prasideda ne nuo birželio, o būtent nuo gegužės pirmosios. Dar nepatikrinau, reiks paklaust ko nors prie progos. Na, o dabar žalios ir žiedų kvapo aplinkui dar daugiau. Įmetu keletą įrodymų, darytų jau prieš porą savaičių.

Vėl grįšiu. Liepos antrąją, šįkart jau kartu su Henriu. Ko gero, pasimatysim tada ;)

Tai va

Che, gi katik issiaiskinau, kodel man nebeleidzia ikelti daugiau nuotrauku. Ogi esu isnaudojusi duota informacijos limita :( Visai nesmagu, teks mastyti koki kita buda. Kolei kas tai siunciu visiems cia nors retkarciais uzklystantiems glebi linkejimu bei velykiniu sveikinimu.......

musu kelione i pajuri

Imetu kelias nuotraukeles is musu zygiavimo i pajuri. Tiesa, batarkes neistempe iki juros, tai nuotraukos tik is kelio iki pajurio :)

Ai, nu durnas kompas... nebeleidzia daugiau nuotrauku ikelt. Ikelsiu kitakart, jei nepamirsiu...

Po pertraukos

Nugi sveiki gyvi mielieji! :)

Pagaliau rašau. Berods, visas šimtmetis praėjo nuo paskutinės mano rašliavos. Bet gi dabar jau esu atsikračiusi didžiausios paskutiniu metu mane slėgusios girnapusės po kaklu, tai kažkaip lengviau ir kvėpuoti, ir rašyti. Turiu vilties dažniau čia pasirodyti ir su jumis pabendrauti.

Nuo paskutinio įrašo daug kas pas mus pasikeitė. Gavau darbelį ir ramiai sau leidžiu vakarus bei naktis psichiškai neįgaliųjų slaugos namuose. Nors nepasakyčiau, kad tai būtų tikslus apibūdinimas, nes čionykštė vieta nė trupučio neprimena to, ką Lietuvoje vadiname slaugos namais. Tai greičiau tiesiog namai, kur problemų turintiems žmonėms 24 valandas per parą prieinama pagalba. Mano užduotis ten atėjus vakare apsitvarkyti, paruošti jiems vakarinę arbatą su užkandžiais, padėti, jei ko prireikia slaugei, o rytą paduoti pusryčius. Darbas nesunkus ir man patinka. Tiesa, kartais norėtųsi daugiau pamainų, bet visa kita tiesiog liuks.

Kadangi net ir dirbant dienos laisvos, o nedirbant – ir naktys, tai bandau tiesiog lepintis dalykais, kuriems namuose nerasdavau laiko. Nepaisant ilgai kamavusio vertimo, jau perskaičiau trejetą knygų, o dabar tam turiu ir dar daugiau laiko. Šiek tiek bandau grįžti prie kūrybinių parašinėjimų, kurie paskutinius n mėnesių buvo gerokai apleisti. Taip kad buvimas toli nuo namų ir jūsų visų turi savo pliusų, į kuriuos ir bandau susitelkti bei jais džiaugtis. Tuo pačiu mintydama, kaip reikės toliau gyventi, kai jau grįšime. Žinau, kad tikrai nenoriu darbo “nine to five”.

Sausio pabaigoje persikraustėme iš namo, kuriame gyvenome. Chebra ne tik rūkė visur kur papuolė, įskaitant virtuvę (dar nebuvau mačiusi, kad kas maišytų gaminamą maistą vienoj rankoj laikydamas ir samtį, ir cigaretę!!!), panaudotus indus laikydavo kriauklėj po savaitę, plius dar pradėjo piktybiškai triukšmauti dienom, kai Henris tuo tarpu dėl kadrų trūkumo arė po 60 ir daugiau valandų per savaitę, o namuose negalėjo normaliai išilsėti. Žodžiu, ėmėmės skubiai ieškotis naujos gyvenamos vietos. Galiausiai išsikėlėme į atskirą kompaktišką butuką, kuriame patys esame sau šeimininkai (įmetu čia keletą nuotraukų). Namas ramus ir tvarkingas. Tiesa, langai išeina į ganėtinai judrią ir triukšmingą gatvę. Iš pradžių tas truputį trikdė, bet labai greitai ėmiau pastebėti to pliusus. Vienas iš ganėtinai ryškių mano paauglystės prisiminimų – kelionė į kačių parodą Rygoje. Tada apsistojome viešbutyje prie pat geležinkelio stoties. Mūsų kambarys buvo pačiame viršutiniame aukšte, su langais į stotį ir visą eismą aplink ją. Atsimenu, kaip sėdėjau ant plačios palangės atsidariusi langą ir su žavesiu stebėjau apačioje verdantį gyvenimą. Ta akimirka tai ir įsirėžė atmintį. Dabar turiu tokią galimybę kasdien. Tiesa, čia nėra plačių tvirtų palangių,ant kurių galėčiau atsisėsti, bet mėgstu laikas nuo laiko pastebeilyti per langą. Tas kunkuliuojantis gyvenimas čia pat po tavo langu kažkaip ypatingai liečia dūšią. O naktį – jau visai visai vėlai – ta pati gatvė, rodos, absoliučiai persimaino: nė mašinos, nė vieno gyvo žmogaus, nė vieno judespo ar krebštelėjimo – vien tyla ir prieblanda. Žodžiu,man čia patinka :)

Henris šią savaitę gavo neįprastai daug laisvadienių. Vakar pačiupom už uodegos gražią dieną ir išėjom pasivaikščioti iki pajūrio. Deja, fotikas gan greit užsiožiavo ir nuotraukų spėjom padaryti gan mažai, bet akys ir dūšia atsigavo nuo naujų ir neįprastų vaizdų. Pasirinkau šiek tiek kriauklių (tokių, kokių Lietuvoj niekad nebuvau mačiusi), prisijuokėm iš pasilakstyti paleistų šunų (kurių vienas taip entuziastingai gaudė žuvėdrų pulkus, kad jau manėm,jog nebeparplauks iš nemažo nuotolio), pabuvom grynam ore ir šiaip pramankštinom užsėdėtus kaulus. Žodžiu, gyvenimas gražus visur, mielieji:) Tikiuosi, pas jus nemažiau nei pas mane.

komentarai

sveiki. Siek tiek meginau keist nustatymus, tai ankstesniuose 'postuose' nera galimybes komentuot. grazint ta galimybe atbuline tada arba neimanoma, arba as nemoku. Nuo siol ji vel turetu buti...
:)

Nepatogi tiesa

Neseniai su Henriu pažiūrėjom neišrinktojo JAV prezidento Elo Goro dokumentinį filmą „The Inconvenient Truth“ apie pasaulinį atšilimą. LABAI rekomenduoju visiems, jei kur pamatysit. Kai čia išeis į DVD, griebsim, jei nebus super brangus. Neskaitant truputį suamerikietintos pabaigos (kas supranta, nes filmas visų pirma taikytas amerikietiškai auditorijai), šiaip tikrai vertas dėmesio filmukas su įdomiai bei aiškiai pateiktais faktais, kaip mūsų pasaulis keičiasi, kas jo laukia, kaip tai galima pakeisti.

Nu ką, tam karteliui, ko gero, dedu tašką.

Darbas ir maistas :)

Sveiki, po pertraukėlės,
Senokai berašiau. Turiu atsivežusi baigti versti vieną knygą, su kuria jau spaudžia terminai, tad tam ir skiriu didžiąją laiko dalį. Kažkaip visai nebeprisėdu parašinėti.

Kol kas gyvename ten pat. Sūriai nebedingsta, tai ne taip jau ir blogai :) bet nuomos skelbimus vis pasižiūrim. Kadangi jau žinau savo būsimo darbo vietą, tai susiaurėjo teritorija, kurioje žvalgomės naujų namų – nesinori toli pėdinti.

Aaa, apie darbą nerašiau. Jei airių lėtumas ar koks kitas netikėtas veiksnys nesutrukdys, neilgai trukus turėčiau pradėti dirbti naktinės slaugės padėjėja vienuose globos namuose psichinę negalią turintiems ligoniams. Tai du dideli namai, sujungti į vieną. Juose gyvena 16 pacientų ir, žinoma, nuolat būna darbuotojai. Tai mano darbas būtų ateiti vakare, pasidarbuoti (pabendrauti su žmogiukais, pažiūrėt, kad kambarius susitvarkytų, nusipraustų ir pan., padėt vakarienę išdalint ir t.t.; daugiau sužinosiu pradėjusi dirbt), tada tam pačiam pastate viršuje išmiegoti naktį, ryte vėl šiek tiek padirbėti ir keliauti namo. Miegas naktį tai toks „ant iškvietimo“. Jei tam slaugytojui ar slaugytojai ko prireiktų, gali mane iškviesti, jei ne, tai ramiai sau išmiegu 7-8 valandas. Taip septynias naktis padirbu, septynias ilsiuos. Tai reiškia, kad turėsiu laisvą po visą savaitę. Labai tikiuosi atsigriebti ir paskaityti savo malonumui, daugiau pasidomėti vietinėmis gyvūnų prieglaudomis ir katėmis besirūpinančiomis organizacijomis, nekalbant jau apie daugybės įvairiausių užsilikusių „raštinių“ skolelių grąžinimą.
O ir pats darbas skamba exciting. (Kažkaip nenorėjau vėl lįsti į ofisą, norėjosi pasinaudoti proga ir susirasti darbą, kurio Lietuvoje neteks galimybės padirbti.) Bėda tik, kad dėl visokių biurokratinių delsimų negaliu pradėti dirbti. Kadangi darbas medicininėje įstaigoje ir dargi su protiniais ligoniais, pačiai reikia praeiti nemažą med. patikrinimą. Tas lyg ir nebūtų bėda, tik kad pas daktarą niekaip negaliu pakliūti. Rodos, einu privačiai ir mokėsiu už tą apžiūrėlę 80 eurų, ale niekas neskuba dėl tų aštuoniasdešimties eurų apie mane šokinėti. Žiūri tau į akis atsipūtę ir aiškina: „Šią savaitę daktaro nėra, jis jums paskambins, kai atsiras… Oi, nepasirodė ir šiandien, bet poryt turėtų būti… Jau atsirado, bet negali jūsų apžiūrėti, perdavė jus kitam, tas kitas šią savaitę pats paskambins….“ Žodžiu, po 12 dienų nuo pirmo pasiteiravimo, turiu apointmentą antradieniui. Tikiuosi, tada jau tikrai apžiūrės.

Tiesa,dar per vieną Henrio bendradarbį (kuris jau išeina iš darbo, bet dar spėjo mums padėti) užsikabinau už galimybės laiks nuo laiko gauti vertimukų iš LT ambasados, teisingiau, iš žmonių, kurie į tą ambasadą kreipiasi. Bet čia dar reikia pasiaiškinti kai kuriuos niuansus, tai labai daug vilčių į tai kol kas nededu. Bet jei ką, tai vis užsidirbsiu vieną kitą papildomą eurą per tas laisvąsias savaites.

* * *
Vienas iš žavių Dublino bruožų – įvairiausių tautybių, kalbų ir kultūrų įvairovė. O su ja – ir virtuvių pasirinkimas. Maistelio čia gali rasti kokio tik širdis geidžia. Vienądien beklaidžiodami po miestą su Henriu netyčia įsirovėme į gana nemažą azijietiško maisto parduotuvę. Vaje vaje!… Akys apraibo nuo įvairovės nematytų masinančių dalykų. Norėjosi čiupti visko po vieną, bet nebūtume nei išsimokėję, nei namo parvilkę :))) Saldumynai nematyti, daržovės dar „nematytesnės“, padažų įvairiausių gausybė… Prie konservuotų daržovių, pavyzdžiui, be įvairiausių neaiškių produktų bei įvairiausių dydžių ir spalvų marinuotų pipirų, dargi buvo stiklainiuose marinuoti figų bei vynmedžių lapai. Niekad nebūčiau pamaniusi, kad anie valgomi. Prie to reiks būtinai sugrįžti ir paragauti. O šiaip tai nemaža dalis produktų ten išvis taip ir palikti autentiškais pavadinimais, kurie apskritai nieko nesako. Ir jei tas pavadinimas, pavyzdžiui, užrašytas ant kokios skardinės, tai taip ir lieki nesužinojęs, kas ten jos viduje: sriuba, košė, marinuotos daržovės, padažas ar koks desertas…

Tam kartui nusipirkome indelį pipirėlių (marinatas buvo aštresnis už pačias ankštis), pakį Viduržemio jūros kraštų duonos (tokių į lavašą panašių blynų, į kuriuos parsinešę prikišom kepintų daržovių ir viską pakaitinę labai gardžiai prišlemštėm(: ) ir stiklainį marinuotų hairy cucumbers. Kitam stiklainy panašūs dalykai buvo pavadinti egiptietiškais agurkais (Egyptian cucumbers), bet nesu tikra, ar čia ta pati, ar tik labai panaši daržovė. Anie visiškai neplaukuoti, tai man vis kirbėjo sužinot, kodėl juos taip pavadino, kol neištraukiau vieno, esančio stiklainio dugne (žr. foto) – gal ir panašu į kažkieno plaukus…
Vat tokie va čia dalykai tame Dubline. Įtraukėme su Henriu tą larioką į mūsų lankytinų sąrašą. Mėginsim toliau visokias įdomybes :)