Tai va

Che, gi katik issiaiskinau, kodel man nebeleidzia ikelti daugiau nuotrauku. Ogi esu isnaudojusi duota informacijos limita :( Visai nesmagu, teks mastyti koki kita buda. Kolei kas tai siunciu visiems cia nors retkarciais uzklystantiems glebi linkejimu bei velykiniu sveikinimu.......

musu kelione i pajuri

Imetu kelias nuotraukeles is musu zygiavimo i pajuri. Tiesa, batarkes neistempe iki juros, tai nuotraukos tik is kelio iki pajurio :)

Ai, nu durnas kompas... nebeleidzia daugiau nuotrauku ikelt. Ikelsiu kitakart, jei nepamirsiu...

Po pertraukos

Nugi sveiki gyvi mielieji! :)

Pagaliau rašau. Berods, visas šimtmetis praėjo nuo paskutinės mano rašliavos. Bet gi dabar jau esu atsikračiusi didžiausios paskutiniu metu mane slėgusios girnapusės po kaklu, tai kažkaip lengviau ir kvėpuoti, ir rašyti. Turiu vilties dažniau čia pasirodyti ir su jumis pabendrauti.

Nuo paskutinio įrašo daug kas pas mus pasikeitė. Gavau darbelį ir ramiai sau leidžiu vakarus bei naktis psichiškai neįgaliųjų slaugos namuose. Nors nepasakyčiau, kad tai būtų tikslus apibūdinimas, nes čionykštė vieta nė trupučio neprimena to, ką Lietuvoje vadiname slaugos namais. Tai greičiau tiesiog namai, kur problemų turintiems žmonėms 24 valandas per parą prieinama pagalba. Mano užduotis ten atėjus vakare apsitvarkyti, paruošti jiems vakarinę arbatą su užkandžiais, padėti, jei ko prireikia slaugei, o rytą paduoti pusryčius. Darbas nesunkus ir man patinka. Tiesa, kartais norėtųsi daugiau pamainų, bet visa kita tiesiog liuks.

Kadangi net ir dirbant dienos laisvos, o nedirbant – ir naktys, tai bandau tiesiog lepintis dalykais, kuriems namuose nerasdavau laiko. Nepaisant ilgai kamavusio vertimo, jau perskaičiau trejetą knygų, o dabar tam turiu ir dar daugiau laiko. Šiek tiek bandau grįžti prie kūrybinių parašinėjimų, kurie paskutinius n mėnesių buvo gerokai apleisti. Taip kad buvimas toli nuo namų ir jūsų visų turi savo pliusų, į kuriuos ir bandau susitelkti bei jais džiaugtis. Tuo pačiu mintydama, kaip reikės toliau gyventi, kai jau grįšime. Žinau, kad tikrai nenoriu darbo “nine to five”.

Sausio pabaigoje persikraustėme iš namo, kuriame gyvenome. Chebra ne tik rūkė visur kur papuolė, įskaitant virtuvę (dar nebuvau mačiusi, kad kas maišytų gaminamą maistą vienoj rankoj laikydamas ir samtį, ir cigaretę!!!), panaudotus indus laikydavo kriauklėj po savaitę, plius dar pradėjo piktybiškai triukšmauti dienom, kai Henris tuo tarpu dėl kadrų trūkumo arė po 60 ir daugiau valandų per savaitę, o namuose negalėjo normaliai išilsėti. Žodžiu, ėmėmės skubiai ieškotis naujos gyvenamos vietos. Galiausiai išsikėlėme į atskirą kompaktišką butuką, kuriame patys esame sau šeimininkai (įmetu čia keletą nuotraukų). Namas ramus ir tvarkingas. Tiesa, langai išeina į ganėtinai judrią ir triukšmingą gatvę. Iš pradžių tas truputį trikdė, bet labai greitai ėmiau pastebėti to pliusus. Vienas iš ganėtinai ryškių mano paauglystės prisiminimų – kelionė į kačių parodą Rygoje. Tada apsistojome viešbutyje prie pat geležinkelio stoties. Mūsų kambarys buvo pačiame viršutiniame aukšte, su langais į stotį ir visą eismą aplink ją. Atsimenu, kaip sėdėjau ant plačios palangės atsidariusi langą ir su žavesiu stebėjau apačioje verdantį gyvenimą. Ta akimirka tai ir įsirėžė atmintį. Dabar turiu tokią galimybę kasdien. Tiesa, čia nėra plačių tvirtų palangių,ant kurių galėčiau atsisėsti, bet mėgstu laikas nuo laiko pastebeilyti per langą. Tas kunkuliuojantis gyvenimas čia pat po tavo langu kažkaip ypatingai liečia dūšią. O naktį – jau visai visai vėlai – ta pati gatvė, rodos, absoliučiai persimaino: nė mašinos, nė vieno gyvo žmogaus, nė vieno judespo ar krebštelėjimo – vien tyla ir prieblanda. Žodžiu,man čia patinka :)

Henris šią savaitę gavo neįprastai daug laisvadienių. Vakar pačiupom už uodegos gražią dieną ir išėjom pasivaikščioti iki pajūrio. Deja, fotikas gan greit užsiožiavo ir nuotraukų spėjom padaryti gan mažai, bet akys ir dūšia atsigavo nuo naujų ir neįprastų vaizdų. Pasirinkau šiek tiek kriauklių (tokių, kokių Lietuvoj niekad nebuvau mačiusi), prisijuokėm iš pasilakstyti paleistų šunų (kurių vienas taip entuziastingai gaudė žuvėdrų pulkus, kad jau manėm,jog nebeparplauks iš nemažo nuotolio), pabuvom grynam ore ir šiaip pramankštinom užsėdėtus kaulus. Žodžiu, gyvenimas gražus visur, mielieji:) Tikiuosi, pas jus nemažiau nei pas mane.

komentarai

sveiki. Siek tiek meginau keist nustatymus, tai ankstesniuose 'postuose' nera galimybes komentuot. grazint ta galimybe atbuline tada arba neimanoma, arba as nemoku. Nuo siol ji vel turetu buti...
:)

Nepatogi tiesa

Neseniai su Henriu pažiūrėjom neišrinktojo JAV prezidento Elo Goro dokumentinį filmą „The Inconvenient Truth“ apie pasaulinį atšilimą. LABAI rekomenduoju visiems, jei kur pamatysit. Kai čia išeis į DVD, griebsim, jei nebus super brangus. Neskaitant truputį suamerikietintos pabaigos (kas supranta, nes filmas visų pirma taikytas amerikietiškai auditorijai), šiaip tikrai vertas dėmesio filmukas su įdomiai bei aiškiai pateiktais faktais, kaip mūsų pasaulis keičiasi, kas jo laukia, kaip tai galima pakeisti.

Nu ką, tam karteliui, ko gero, dedu tašką.

Darbas ir maistas :)

Sveiki, po pertraukėlės,
Senokai berašiau. Turiu atsivežusi baigti versti vieną knygą, su kuria jau spaudžia terminai, tad tam ir skiriu didžiąją laiko dalį. Kažkaip visai nebeprisėdu parašinėti.

Kol kas gyvename ten pat. Sūriai nebedingsta, tai ne taip jau ir blogai :) bet nuomos skelbimus vis pasižiūrim. Kadangi jau žinau savo būsimo darbo vietą, tai susiaurėjo teritorija, kurioje žvalgomės naujų namų – nesinori toli pėdinti.

Aaa, apie darbą nerašiau. Jei airių lėtumas ar koks kitas netikėtas veiksnys nesutrukdys, neilgai trukus turėčiau pradėti dirbti naktinės slaugės padėjėja vienuose globos namuose psichinę negalią turintiems ligoniams. Tai du dideli namai, sujungti į vieną. Juose gyvena 16 pacientų ir, žinoma, nuolat būna darbuotojai. Tai mano darbas būtų ateiti vakare, pasidarbuoti (pabendrauti su žmogiukais, pažiūrėt, kad kambarius susitvarkytų, nusipraustų ir pan., padėt vakarienę išdalint ir t.t.; daugiau sužinosiu pradėjusi dirbt), tada tam pačiam pastate viršuje išmiegoti naktį, ryte vėl šiek tiek padirbėti ir keliauti namo. Miegas naktį tai toks „ant iškvietimo“. Jei tam slaugytojui ar slaugytojai ko prireiktų, gali mane iškviesti, jei ne, tai ramiai sau išmiegu 7-8 valandas. Taip septynias naktis padirbu, septynias ilsiuos. Tai reiškia, kad turėsiu laisvą po visą savaitę. Labai tikiuosi atsigriebti ir paskaityti savo malonumui, daugiau pasidomėti vietinėmis gyvūnų prieglaudomis ir katėmis besirūpinančiomis organizacijomis, nekalbant jau apie daugybės įvairiausių užsilikusių „raštinių“ skolelių grąžinimą.
O ir pats darbas skamba exciting. (Kažkaip nenorėjau vėl lįsti į ofisą, norėjosi pasinaudoti proga ir susirasti darbą, kurio Lietuvoje neteks galimybės padirbti.) Bėda tik, kad dėl visokių biurokratinių delsimų negaliu pradėti dirbti. Kadangi darbas medicininėje įstaigoje ir dargi su protiniais ligoniais, pačiai reikia praeiti nemažą med. patikrinimą. Tas lyg ir nebūtų bėda, tik kad pas daktarą niekaip negaliu pakliūti. Rodos, einu privačiai ir mokėsiu už tą apžiūrėlę 80 eurų, ale niekas neskuba dėl tų aštuoniasdešimties eurų apie mane šokinėti. Žiūri tau į akis atsipūtę ir aiškina: „Šią savaitę daktaro nėra, jis jums paskambins, kai atsiras… Oi, nepasirodė ir šiandien, bet poryt turėtų būti… Jau atsirado, bet negali jūsų apžiūrėti, perdavė jus kitam, tas kitas šią savaitę pats paskambins….“ Žodžiu, po 12 dienų nuo pirmo pasiteiravimo, turiu apointmentą antradieniui. Tikiuosi, tada jau tikrai apžiūrės.

Tiesa,dar per vieną Henrio bendradarbį (kuris jau išeina iš darbo, bet dar spėjo mums padėti) užsikabinau už galimybės laiks nuo laiko gauti vertimukų iš LT ambasados, teisingiau, iš žmonių, kurie į tą ambasadą kreipiasi. Bet čia dar reikia pasiaiškinti kai kuriuos niuansus, tai labai daug vilčių į tai kol kas nededu. Bet jei ką, tai vis užsidirbsiu vieną kitą papildomą eurą per tas laisvąsias savaites.

* * *
Vienas iš žavių Dublino bruožų – įvairiausių tautybių, kalbų ir kultūrų įvairovė. O su ja – ir virtuvių pasirinkimas. Maistelio čia gali rasti kokio tik širdis geidžia. Vienądien beklaidžiodami po miestą su Henriu netyčia įsirovėme į gana nemažą azijietiško maisto parduotuvę. Vaje vaje!… Akys apraibo nuo įvairovės nematytų masinančių dalykų. Norėjosi čiupti visko po vieną, bet nebūtume nei išsimokėję, nei namo parvilkę :))) Saldumynai nematyti, daržovės dar „nematytesnės“, padažų įvairiausių gausybė… Prie konservuotų daržovių, pavyzdžiui, be įvairiausių neaiškių produktų bei įvairiausių dydžių ir spalvų marinuotų pipirų, dargi buvo stiklainiuose marinuoti figų bei vynmedžių lapai. Niekad nebūčiau pamaniusi, kad anie valgomi. Prie to reiks būtinai sugrįžti ir paragauti. O šiaip tai nemaža dalis produktų ten išvis taip ir palikti autentiškais pavadinimais, kurie apskritai nieko nesako. Ir jei tas pavadinimas, pavyzdžiui, užrašytas ant kokios skardinės, tai taip ir lieki nesužinojęs, kas ten jos viduje: sriuba, košė, marinuotos daržovės, padažas ar koks desertas…

Tam kartui nusipirkome indelį pipirėlių (marinatas buvo aštresnis už pačias ankštis), pakį Viduržemio jūros kraštų duonos (tokių į lavašą panašių blynų, į kuriuos parsinešę prikišom kepintų daržovių ir viską pakaitinę labai gardžiai prišlemštėm(: ) ir stiklainį marinuotų hairy cucumbers. Kitam stiklainy panašūs dalykai buvo pavadinti egiptietiškais agurkais (Egyptian cucumbers), bet nesu tikra, ar čia ta pati, ar tik labai panaši daržovė. Anie visiškai neplaukuoti, tai man vis kirbėjo sužinot, kodėl juos taip pavadino, kol neištraukiau vieno, esančio stiklainio dugne (žr. foto) – gal ir panašu į kažkieno plaukus…
Vat tokie va čia dalykai tame Dubline. Įtraukėme su Henriu tą larioką į mūsų lankytinų sąrašą. Mėginsim toliau visokias įdomybes :)

Sūris – vieni juokai…

2006-11-14
Na, turiu pastebėt – gyvenam su nuotykiais. Šiandien Henriui į naktinę, tai vakar iki trijų nakties žaidėm monopolį (ligoninėj vienas vyrukas įrašė mums į CD animuotą kompiuterinę monopolio versiją), kad šiandien išmiegotume iki pietų ir mažius ramiai ištemptų naktį. Bet rytą pažadino beldimas į duris. Pasirodo, Kevino draugelis vėl nakvojo pas mus svetainėje (na, čia nieko naujo – neretas reiškinys). Bet esmė tame, kad atsibudęs neberado mobilkės. Pasak jo, telefonas buvęs ant stalo šalia jo, nuskambėjusi žadintuvą išjungė, kad dar truputį pamiegotų. O pamiegojęs – neberado. Pervertė visą kambarį – nėra. Beldžiasi pas mus – mes miegam, nieko nematėm ir negirdėjom. Pats nukentėjusysis teigia girdėjęs, kad apie devintą kažkas kambaryje vaikščiojo (visai nenuostabu, nes tai vienintelis kelias patekti į dušą ar virtuvę). Žodžiu, įtarimas krito ant dviejų viršuje gyvenančių lenkų (kurių vieno aš vis dar nesu akyse mačiusi), mat trečiasis išėjęs gerokai prieš tą įvykį, be to, jis šnekus ir airiams patinka. Iškvietė policiją – po gerų dviejų valandų prisistatė pora uniformuotų moteriškių, tik ką jos gali padaryt?.. Nieko ir nepadarė. Žodžiu, niekas nieko nepešė, vyrukas pasiuto, Kevinas pareiškė ieškosiąs kitos vietos gyventi ir pan. Taip, ko gero, ir nebesužinosim tikrosios telefono istorijos. Bet mes su Henriu nepuolam kaltinti lenkiukų. Jeigu čia tikrai jie pasidarbavo, tai nebuvo labai protinga, nes kiek gi už tą vogtą telefoną gausi, kai čia gali už keliasdešimt eurų naują nusipirkt. Bet gali būti ir taip, kad čia patys airiai inscenizaciją sukūrė, mat šitaip netekus naujo ir apdrausto telefono galima sėkmingai gauti antrą lygiai tokį pat – o juk visi įrodymai, kad pavogtas: ir šaršalą namie pakėlė, ir policiją iškvietė. Na, o vakare svetainėje Kevinas jau sėdėjo su kitais draugais, o viršuje, kur jo kambarys tiesiog greta tų įtariamųjų lenkiukų, jo durys buvo ne tik kad neužrakintos, bet tiesiog paliktos atidarytos. Taip kad sūris, kai pagalvoji, vieni niekai.

Na, šiaip tai perdaug nesiardydami vis žvalgomės kitos vietos gyventi. Šiandien buvom nuėję pažiūrėt vieno kambario nedideliam spalvingam namuke. Šiaip atrodė visai neblogai, bet neturėjom progos nuspręsti, ar jis mums tinka, nes kaip tik prieš mus jau buvo atėjęs vienas vyrukas, kuriam mūsų atėjimas padėjo apsispręsti, kad to kambario jis nori. Labai neprieštaravom :) Tiesa, vietelė atrodė nebloga, nors ir kiek toliau nuo centro, nei dabartinė. Ten viską aprodė tokis bendraujantis nedidukas indas ar pakistanietis Višal. Kažkaip visai norėčiau pamėgint pagyvent drauge su kokios nors rytų šalies atstovu – visai įdomi patirtis turėtų būt. Na, bet matysim, kur ir su kuo čia mes atsidursim.

Sekmadienį su Henriu buvom išėję pasivaikščioti į kitą Dublino dalį, kurioje aš dar nebuvusi, kitapus Liffey upės. Ten kiek paėjėjus prasideda visai kitoks miestas, visa architektūra kaip kokioj Amerikoj ar kur, labai įdomus jausmas. Ir labai daug žalumos. O šiuo metu ir prikritusių geltonų lapų – taip ir ėjom nurimusiom sekmadienio gatvėm, brisdami per geltonų lapų jūrą ir kartkartėmis prasilenkdami su vienu kitu žmogumi. Gaila tik, kad pakeliui tiek fotkinau, kad tą rajoną pasiekus fotiko baterijos atsisakė veikti, tai neturiu ką parodyti. Na, bet sudėjau kitas nuotraukas, kurias spėjau iki to padaryti.

Sūrvagiai

Na va, antradienis baigtas. Parašysiu porą sakinių ir eisiu miegot.
Vakar vis dėlto susipažinau su vienu mūsų namo gyventoju – airiuku Kevinu (nors pagal rūkymo tempus labiau tiktų vadinti jį Kaminu…) Prieš einant į Henrio ligoninę vakarienės įsiroviau į svetainę ir radau jį ten betraukiantį dūmą. Henris sako, kad jam vos per 20, nors man jis atrodo vyresnis. Tokis nelabai simpatiškas. Kitų vis dar nemačiau.

Tiesa, dar prieš tai Henriui miegant išsiruošiau į virtuvę arbatos. Elektrinis virdulys nepasirodė patikimas, mat jo snapelis nuterliotas kažkuo juodu. O kai šalia padėta peleninė, tai nori nenori peršasi mintis, kad į jį gesintos cigaretės. Nutariau pasinaudot dujine, tai pirštai beveik ir prilipo prie to daikto, kuriuo dujos atsukamos (įdomu, kaip jis vadinasi). Na, bet kadangi degtukų vis tiek neradau, tai vis tiek teko pasinaudot arbatiniu, tik užvirus vandeniui nuimt dangtį ir pilti per šoną. Turiu pastebėt, kad virtuvė kol kas man mažiausiai patinka šiame name, nors ji bent naudojama, ko nepasakysi apie tą, kuri buvo ankstesnėje Henrio gyvenamojoje vietoje.

Vakare atvažiavo ir namo šeimininkas Martinas – susirinkt nuomos, kurios man Henris nepaliko :) Bet nieko, užsuko šiandien ir atsiėmė, no problem.

Šiandien buvau suplanavus kaip ir vakar kilti apie aštuonias, kai Henris grįš iš darbo, ir šauti į internetą. Ale vakar susivėlinau nueit miegot, tai šįryt išparpiau iki dvylikos… Pabudau ne juokais išalkus. Dar nepakilus svajojau, kaip pasidarysiu sumuštinį su Brie sūriu ir pasigardžiuodama užgersiu žalia arbata. Ale laukė didžiulis nusivylimas – nusliūkinus iki virtuvės, sūrio šaldytuve nebebuvo!!! Užtat svetainėje (ji vienoj patalpoj su virtuve ir valgomuoju) paslikas gulėjo kokis tai tipas. Anas dar vakar iš vakaro atėjo pas Keviną. Surankioję galus su Henriu padarėm išvadą, kad kažkuris iš jų greičiausiai ir nudžiovė mūsų sūrį užkandai bevakarojant. Bėda tame, kad Henris šaldytuvais nesinaudojo, kol manęs nebuvo, tad nežino, kokia ten tvarka. Gal pasidėjo į svetimą lentyną ar ką. Ale vis tiek negražu svetimus sūrius vogt… Bo nuskriaustiesiems paskui tenka pusryčiams jogurtą su sausainiais šlemšt. Šiaip visai nieko, tik būtent tą rytą visai nenorėjau saldžių pusryčių ir vos prabudusi svajojau apie čili skonio BRIE.

Lenkų vis dar nemačiau. Vieną mėginau “pagaut”,bet jis greit spruko kambarin ir užsidarė :))))) Jei rimtai, tai nematė, kad ateinu, o brautis tai nenorėjau. Na, yra šansų, kad anksčiau ar vėliau vis tiek susitiksim :)

Šiąnakt Henris atidirba paskutinę pamainą ir tada turės porą laisvų dienų, tai biškelį pasivalkiosim po miestą ir šiaip daugiau pabūsim kartu.
Geros visiems dienos ;)

pirmieji dubliniski ispudziai /ner liet. klaviaturos/

Na va, prisėdau aprašyti pirmųjų savo įspūdžių svečiam mieste, kuris privalės kuriam lakui tapti mano namais.

Atskridau naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Pirmąkart skridau iš Palangos ir, turiu pripažinti, buvo šiek tiek nejauku: mažas oro uostas, vidurys nakties (numatyta skrydžio pradžia 23.25), tikrinimas irgi kažkoks menkas. Na bet nieko, nuskridau sveika gyva. Tiesa, skrydžio metu oras lėktuve buvo stebėtinai sausas, ir man nuo jo ėmė perštėti gerklę bei slėgti plaučius, tad teko pirkti karštos makaronų sriubos (mat tiek ji, tiek arbata kainavo po 5 Lt, o mokėti tiek už arbatą pasirodė per daug). Po trijų valandų skrydžio nusileidom Dublino oro uoste, kur viskas jau įprasta: pasų kontrolė, bagažas ir keliauju į salę, kur akimis ieškau Henrio. Taksi papuolė visas mikroautobusas, bet ramia sąžine vežė mus du, nors dar buvo vietų kokiems šešiems žmonėms tikrai. Tą vakarą nuėjom miegot ketvirtą valandą Dublino laiku, kai Lietuvoje jau buvo šešios ryto.

Sekmadienį žadėjau ilgai miegoti, bet dešimtą akys pačios prasimerkė ir visi miegai dingo – ‘eksaitmentas’ visgi :) Nuėjom į Henrio ligoninę papietauti ir šablinom miestan. Turėjau atidžiai stebėti, kur einam, nes dabar jau pačiai reiks kelius atsiminti. Netoli mūsų esančiame stadione vyko turbūt geiliko (čia jųjų vietinis žaidimas toks) rungtynės, tad iš centro į mūsų pusę plūdo minios žaliai oranžinių sirgalių. Henris jau buvo besukąs į kitą kelią, ale užsisakiau eiti būtent tuoju – smagu buvo pajaust visą tą šurmulį ir jaudulį, stebėt airišką kasdienybę ir vienodom spalvom išsipuošusius labai skirtingus žmones. Tiesa, teko matyti keletą Australijos vėliavų, tai padarėm išvadą, kad rungtynės prieš australus. Ale gi tas geilikas grynai airiškas žaidimas, pasauly daugiau nelabai kas jį žino. Bet Henris tikino, kad tokio lygio fulės mačas tikrai vyktų kitam stadione, tad gal ir australai žaidžia geiliką…

Centre Henris parodė porą dėmesio vertų interneto kavinių, kuriuose dabar būsiu dažnas svečias, apėjome kelias parduotuves, nupirkome specialią ‘štučką’, kad galėčiau savo kompą įjungti į rozetę (mat tos pas juos trišakės, tai mūsų kištukai paprastai nelenda). Tiesa, vienoj pardėj radau tokį minkštą pliušinį juodai baltą katiną, kurį paglosčius jis ima MURKTI!!!! Nugi suskydau baisingai!… Bet nepirkom. Parvesti mudu iš centro reikėjo man. Kadangi tais keliais šablinom ir praėjusiais mano vizitais Dubline, tai suabejojau tik vieną kartą. Vakarieniavom vėlgi Henrio ligoninėj. Tada namo, pasitrynėm truputį ir Henris išėjo į naktinę, taigi likau viena. Kadangi visų kitų mūsų namo gyventojų kambariai antrame aukšte, o mes gyvename pirmame, kur taip pat yra svetainė, virtuvė bei dušas ir tulikas, tai nieko taip ir nesutikau. Henris minėjo, kad tik airiukas mėgsta kartais pasėdėt svetainėj su kokiu draugu, o trys lenkai paprastai laikosi savo kambariuose. Panašiai ir mes, nes bent jau man mūsų kambarys jaukesnis už svetainę, kurioje baldai gerokai aptriušę, o vyriokai dar ir parūkyti joje mėgsta.
Šįryt aštuntą iš darbo grįžo Henris – keistas jausmas :). Truputį pasivarčiau su juo ir kilau. Jam reikėjo išsimiegot prieš kitą pamainą, o man – pirmąkart pačiai vienai keliaut į miestą. Nusitvėriau žemėlapį, fotiką ir iškeliavau. Diena pasakiškai giedra ir saulėta, tad buvo visai smagu. Internete prasėdėjau porą valandų, bet laikas tiesiog ištirpo, nespėjau nei laiškų į Lietuvą parašyt, nei dėl darbo kam CV nusiųst, tik susirinkau mane dominančius skelbimus ir tiek. Gerai, kad atsivežiau savo kompą, tai dabar ir rašinėju, kol Henris miega. Po neto apsilankiau maisto turgelyje, apsiprekinau LIDL’e /už 3 litrus sulčių, 1,5 kg jogurto, 4 pakelius ‘lapšos’, skardinę tuno savo sultyse ir indelį konservuotų kukurūzų atidaviau 6,99 euro – man visai patiko/ ir patraukiau atgal. Nuo svorio paskaudo pečius (mat kuprinę prigrūdau tiek, kad išnaudojau turbūt kiekvieną jos tūrio centimetrą), bet grįžau greit ir visai smagiai. Mano žingsniu nuo namų iki centro pusvalandis. Henris be manęs, aišku, nulekia šį atstumą daug greičiau, bet nieko, pratinsim jį vaikščiot normaliai.

Šiaip tai kažkaip pastebėjau, kad Dublinas labai jau šiukšlinas, kas ne visai gražu. Užtat man vis dar patinka visai kitokia šito miesto architektūra. Be to, čia laba daug įvairių žmonių ir ta įvairovė taip pat graži.

Ryt dieną Henris vėl miegos, o naktį dirbs, tad daugiausiai tvarkysiuos savo reikaliukus. O trečiadienis jam laisvadienis, tad, jei tuo metu dar nebūsiu sutarusi dėl jokių pokalbių dėl darbo, drauge šausime į miestą.

Na o NUOTRAUKAS rasite www.fotki.com/hrdubline ;)

3 dienos, 3 naktys

Būtent tiek liko iki skrydžio pas mano mylimą. Vos trejetas parų, magiškų kaip pasakoje... O už trijų dienų ir trijų naktų sienos - kažkas naujo, nepatirto, kvepiančio jaudinančiu nepažintumo virpuliu... Ir baugu, ir džiugu. Galimybė atrasti, pažinti, mokytis, nusivilti, patirti ir... dalintis!
3 dienos, 3 naktys...